Dalios Dokšaitės mintys
Tyloje, ramybėje, susikaupime suteikiu laisvę savo širdžiai skverbiantis į būties paslaptis... Tik taip gali pajusti tą šventą alsavimą, atklystantį iš praeities. Mintis apie tai, kas išnyko ir tebenyksta, kas dar aidi mūsų kalneliuose, gojuose, piliakalniuose, upeliuose, girdima mūsų kalboje, dainoje, pasakoje... Būti kartu su saule jai gimstant iš Ramiojo Vandenyno gelmių prie Japonijos krantų ar kylant iš rūkų Kernavėje, palydint ją šventą saulėlydžio valandą su būgnų dūžiais Kiote ar leidžiantis jai į Baltijos bangas...
...Tai ilgas kelias link pirmapradžio jausmo. Prie jo vis grįžti po ilgų klaidžiojimų. Tik suvokus ir apmąsčius, atmetus viską, kas nereikalinga, pasiliekant tik tai, kas sudaro esmę. Ir kai išgryninta mintis, idėja susijungia su dvasios gyvenimu – tik tada teptukas, palinkdamas į popierių, perpjauna pirmapradį Chaosą. Prisodrintame tušo teptuke, atsiranda ir įsitvirtina reali būtis, iškildama iš Didžiosios Tuštumos...
Tapau tai, kas mano širdžiai brangiausia – gimtinė, jos gamta, laiko tėkmė... Sumi-e tapybos principais bandau išreikšti lietuvišką sielą, atrasti savo savastį, savo Kelią. Mane supanti Gamta ir mano Širdis – didžiausi Mokytojai šiame kelyje.
Taip gimė ir darbų ciklai
„LIETUVOS KELIAS“ (1996), „VILNIUS“ (1999), „LIETUVA“ (2004),
„NERINGA“ (2004), „ŽEMAITIJA“ (2005), „...PAUKŠČIŲ TAKU...“ (2006),
„NUO RAMBYNO KALNO LINK BALTIJOS JŪROS“ (2006),
„JAPONIJA. KETURI METŲ LAIKAI“ (2007)
Gilindamasi į Japonijos kultūrą, joje atrandu daug artimo mūsų, baltiškajai kultūrai. Remdamiesi harmonijos principu, japonai išsaugojo savo japonišką dvasią, savo savastį. Ir jų, ir mūsų kultūrai būdingi tie patys darnos principai.
Japonai anksti įsisąmonino, kad harmonijos principas pasireiškia visur. Jis į vieningą visumą susieja praeitį ir dabartį, savą ir svetimą, aukštą ir žemą... Nauja, tai ne atmesta sena, o tai, kas suteikia jam naują gyvenimą. Nedarydami to, kas jau padaryta, neieškodami atrasto, pasinaudodami kitų civilizacijų vaisiais, japonai eina dar toliau ir šiame kelyje tik praturtina savo kultūrą. Budizmas, daosizmas, Konfucijaus mokymas neišstūmė nuo amžių ten esančio Šinto (Dievų Kelias). Ir jeigu budizmas pasaulį vienijančiu pradu laiko Budos prigimtį, konfucianizmas – žmoniškumą, daosizmas – Dao, tai šintoizmas – grožį, kuris nepakartojamas, natūralus ir besimainantis, kaip ir pati gamta. Šinto idėja ir šiandien išlieka pirmapradė.
Visas japonų menas – arbatos gėrimo ceremonija, kaligrafija, tapyba, gėlių kompozicijos, No teatras – pagrįsti tais pačiais principais. Juk tikslas visų vienas – sumažinti įtampą, panaikinti pertvaras tarp pasaulio ir žmogaus, leisti pajusti vieningą Visatos kvėpavimą....
...Esu amžino ieškojimo kelyje, ir kiekviena šio kelio diena – nuostabi ir netikėta dovana...
Neskubėkime... pabūkime kartu... įsiklausykime...
suteikime laisvę savo širdžiai skverbiantis į būties paslaptis...
Dailininkė Dalia Dokšaitė